Visą gyvenimą
svajojau dirbti su medžiu. Daugelis anuomet turėjo inžinierinį išsilavinimą,
taip ir aš – inžinierius, dėsčiau katilinių projektavimą. Vėliau užsiėmiau
pynimu iš vytelių – įvairūs šviestuvai, lopšiai, krepšeliai, padėklai – kiekvienam pradžioje reikėjo sukurti
formą, o toliau – pinti ir pinti.
Pamenu, kaip vilniečių languose dažnai
pamatydavau kabantį savo rankomis pintą šviestuvą, dažniausiai virtuvėje. O
kartą užėję su šeima į Vilniaus senamiesčio kavinę sustingome – visos kavinės
interjero ašis buvo mūsų supinti sieniniai šviestuvai. Kaziuko mugė, išvykos į
Varšuvą, Vilniaus baldų ir šviestuvių parduotuvės, ir taip iki kokių 1992-ųjų…
Tuo metu
pradėjau modeliuoti įvairias stakles, tam kad galėčiau ką nors sumeistrauti.
Sau. Atėjo sunkūs šeimai laikai, ir kokiais 2004 metais teko sukti galvą iš ko
gi gyventi. Mano karta…mes buvome kokių 45-erių, atėjus nepriklausomybei. Dabar
jau išmokau naudotis kompiuteriu ir žinau, ko vertas google. Tačiau tai dabar.
O tuomet atrodė, kad laisvas vietas su vis didesniu pagreičiu lekiančiame
gyvenimo traukinyje jau užėmė jaunesni. Liko…hobis. Darbai su medžiu. Galiu
padaryti iš medžio daug ką. Toks ir išėjo skelbimas alio reklamoje – galiu
pagaminti nestandartinius gaminius iš medžio. Ir vienąkart kažkas įkalbėjo
suprojektuoti ir pagaminti medinius laptus.
Pušiniai, uosio,
ažuoliniai. Pagaliau gyvenime darau tai, ką iš tiesų mėgstu – dirbu su medžiu.
Suprojektuoju, pakonsultuoju ir sumontuoju. Kartais reikia padaryti ir mažus
vartelius laiptų apačioje – mažyliams taip saugiau. Smagu!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą